Kaip jau tapo įprasta, didžiąją dalį dienos praleidžiame savo Toyotoje. Atstumai vis tik didžiuliai, o pamatyti norisi kiek galima daugiau. Palikę Baltają šventovę, jau aštuonios valandos kelyje. Aišku, stopai su kava buvo. Viename jų atsitiktinai užklydome į parkelį, kur pamatėme skulptūras su gėrio ir blogio dvikovomis. Kaip supratau, tai mokomoji priemonė vaikams, kas jų laukia ateityje jei neklausys tėvelių. Vakarop priartėjome prie miesto Sukhothai. Mano nuomone tai "Mažasis Ankoras" Tailande. Šventyklos išsimėtę didžiuliame plote, beveik visos pastatytos iš plytų. Dauguma rekonstruotos iki turistams patrauklaus vaizdo. Mes buvome ne išimtis. Vakarinis pasivaikščiojimas, saulėlydis už plytinių bokštų, atgaivino pavargusius nuo kelionės kūnus ir pakiliai nuteikė sekančiai mūsų pažinimų ir atradimų dienai.Ryte atrodė, kad jau iš vakaro apžiūrėjome visas šventyklas, tačiau ryte laukė jų dar ir dar. Galvelė visiškai susisuko. Tokio kultūrinio šoko net įsivaizduoti negalėjau. Kartais daug maloniau padaryti "foto kelionę", nei kulniuoti po karšta pietų saule ir atrasti, nesuvokiamai tuos pačius, nors iš tikro vis kitus senovės kultūrinio palikimo vaizdus. Po pietų dar šešios valandos kelio ir mes jau Ayutayya mieste, senojoje Tailando sostinėje, kuri šį vardą išlaikė net 400 metų. Kaip jau mnėjau, šventyklų atsikandome ilgam, tad su vairuotoju sutarėme šiandien daryti autopažintinę kelionę, išlipant tik trumpam prie mums patikusių vietų. Šventyklų, kaip nesunku atspėti, Ayutayy'oje tikrai netrūksta, didelės ir mažesnės, mieste ir už miesto, spalvingos ir jau senesnės, nublukusios ar nuo senaties apgriuvusios - visų apžiūrėti tikrai nepavyko. Apsilankę poroje didesnių, bei nusifotografavę prie milžiniškų budų, sugalvojome pakeliauti laiveliu apie Ayutayy'os centrą. Pats miestas įsikūręs trijų didelių upių sankirtoje, neskaitant daugybės kanalų ir mažesnių upeliūkščių, bei ežeriukų. Būnant šiame mieste, upėmis praplaukti tikrai verta, atsiveria visai kitas miesto vaizdas. Neskaitant jau įprastų kultūros paminklų, pasimato vietinių žmonių nepagrąžintas gyvenimas, o dar, nusišypsojus sėkmei, gali pamatyti ir plaukiantį upe didelį varaną ar krokodiliuką. (Mums ta sėkmė šypsojosi)

Pradžioje atrodžiusi grandiozinė kelionė, kažkaip greitai baigėsi. Išsiskirstėme ir mes - vairuotojas pasuko namo, į šiaurę, mes į Malaiziją, o Arūnas, Virgutė, Saulius ir Sandra, prie jūros, į Hua Hin smėlėtuosius paplūdimius. Po savaitės ir mes ten važiuosime ir saldų vyną, alų gersime...