Kėlėmės 7 val. ryto. Čia tik aš taip vadinu "kėlėmės", nes pramerkti akis taip anksti buvo ne mano valios pastangoms. Žadintuvo skambėjimas buvo atidėtas tris kartus po penkias minutes, bet po to vis tik nugalėjo noras pamatyti dar penkias salas šioje šiltoje jūroje. Rytinė mankšta, keletas vaisių ir mes jau kelyje į Bang Bao, kur mūsų laukia spalvotas laivukas. Šios dienos kelionės tikslas - maudymasis, deginimasis saulėje ir nardymas su vamzdeliu apie penkias salas. Kadangi šios dienos Tailande yra nacionalinė šventė, tai be keletos baltaodžių, laivas buvo tiesiog prikimštas azijietiško veido žmogeliukų, kurie lakstė, klegėjo ir sudarė didelės sumaišties įspūdį. Kas yra buvęs Azijoje, turbūt žino, kad davus bet kokią komandą azijiečiai staigiai paklūsta. Taip buvo ir dabar: tik pasirodžius gidui visi susėdo į savo vietas ir įdėmmiai klausėsi saugumo technikos instruktažo. 

Mes jo irgi klausėmės: instruktažas buvo vedamas labai garsiai ir dar tajų kalba, bet užtai turėjome iki valios laiko prisižiūrėti į vietinių veidų išraiškas ir "vado" judesių atkartojimą. Įdomiausia dalis prasidėjo, kai visi užsidėjo gelbėjimosi liemenes ir vamzdelius su kaukėmis dar sėdėdami laive, savo vietose. Nekantravau pamatyti, kaip ši masė sukris į vandenį ir pradės savo povandenines žvalgytuves. Pusantros valandos kelionė neprailgo. Atvykome prie pirmos salos ir nustebome - salą kaip žuvys maistą, apspitę didesni ir mažesni laiveliai, atrodė, kad mes į "pyrago dalybas" jau pavėlavome, nes vandenyje visomis spalvomis mirgėjo plaukiojanys tajiečiai. Įšokau į vandenį ir aš, tikėdamasis tarp žmonių pamatyti vieną kitą tikrą žuvelę. Ta, skeptiška nuotaika pranyko iš karto, ikišus galvą po vandeniu. Žuvys ir žuvelės, krabai ir jūrų ežiai, akmenys ir koralai - visa tai spalvota ir daug. Nežinau tiek žodžių, kad galėčiau perduoti tą grožį, tvyrantį po vandeniu. Mano emocijos liejosi per kraštus, svarbiausia buvo neužmiršti kvėpuoti. Atrodė, tik įkritau į vandenį, o jau prabėgo nardymui skirta valanda, salą apiplaukiau "vienu įkvėpimu". Tik, priplaukęs savo laivą, iškišau galvą virš vandens, o ten.... Linksmybės... Mūsų gidas tajietis, graibstė skęstančius savo bendrataučius ir tempė į guminę valtelę. Skęstantiesiems nepadėjo net ir liemenės. Jau laive man personalas paaiškino, kad dauguma tajiečių yra labai blogi plaukikai ir liemenės yra ta priemonė, kuri padeda jiems šiaip ne taip išsilaikyti virš vandens. Sekantis sustojimas ties dviejomis salomis - viena graži po vandeniu, kita - virš vandens. Pastebėjau, kad mūsų laive, prie šono, buvo prikabintos trys baidarės, vieną iš jų mums pavyko gauti pasiplaukiojimui. Panašiomis jau plaukiojome po mangroves, tad stabilumas ir jų greitis buvo žinomas. Prie vienos salelės aš iššokau panardyti. Vaizdai po vandeniu tokie pat pritrenkiantys, tik iki čia jau nebeatplaukė didžioji masė žmonių, tad nardyti ir žaisti su žuvelėmis buvo galima daug ramiau. Kitoje saloje - palūdimys. Tiesą sakant jis atrodytų žymiai gražiau, jei iš ten išplukdytumėme visus žmones. Net didžiuosiuose Ko Chango palūdimiuose neteko matyti tiek žmonių. Prie visko galima priprasti, bet prie kiauros ir skęstančios baidarės priprasti neįmanoma. Tokia ji mums teko. Galingais grybštais mes prisišvartavome paplūdimyje. Čia prisėdau ant kelmelio ir pamastęs supratau, kad viskas šioje kelionėje yra truputį ne taip, bet juk tai ir yra visas šio pasiplaukiojimo kaifas. Atmeti per didelius reikalavimus ir viskas stojasi į savo vietas - žmonės aplink linksmi, geras oras, nuostabus povandeninis pasaulis, žavūs paplūdimiai ir svetingas laivas su savo, taip pat keistoka, komanda. Be to,grįžus į laivą, mus pavaišino sočiais pietumis su "Tom Jam" sriuba ir kitais tajų patiekalais.

Nardant prie sekančios salos, Jūratė neišvengė jūros ežio atakos ir du spygliai susmigo į kojos pirštą. Pagalba buvo ganėtinai paprasta - keli smūgiai didelio peilio kriaunomis - ir sveika. Ne ji viena nukentėjo nuo šių klastingų jūros gyventojų. Laive jau kokia dešimtis žmonių laukė ekipažo pagalbos su smulkiomis traumomis. Dėžutė, su ant viršaus nupieštu raudonu kryžiumi, keliavo iš rankų į rankas, kol visi "nelaimėliai" liko patenkinti suteiktomis paslaugomis.

Paskutinė "KOH WAI" sala. Į šios salos grožį jau yra įnešta truputis civilizacijos. Aš tikrai užjaučiu tuos poilsiautojus, kurie čia apsistoję. Apie 15 val. salą apspinta galybė laivų, norinčių savo keleiviams parodyti laukinės gamtos susipynusios su džiunglėmis ir vandeniu, grožį. Visa laimė, kad tai tetrunka tik pusantros valandos. Nors krante buvo keletas restoranėlių į kuriuos sugarmėjo dauguma turistų, mes šiam masiniam reiškiniui nepasidavėme ir nukulniavome pakrantės takučiu tolyn. Keli šimtai metrų ir sala pasikeičia: laukinės gamtos garsai, nuo medžių svyrančios lianos, skraidantys įvairiaspalviai drugeliai, žydinčios gėlės, smėlėti paplūdimiai - visi ramiai ir tingiai laukia praeinančio vieno kito paklydėlio. Čia net didelės žuvys tingiai plaukioja vandenyje kartu su mumis. Ši pasakiška nuotaika turėtų tęstis amžinai, bet iš tolumos atsklidęs laivo signalas, pažadino mus į tikrovę ir privertė skubiai lėkti į laivą, juk prieš akis dar valanda kelio į savo uostą.

Diena pralėkė kaip vėjas. Laivo ekipažas, su pramogomis parplukdė mus namo. Tik grįžus supratome, kaip mums trūko dar trupučio laiko paskutinėje saloje, o gal tiesiog reikėjo ten pasilikti pagyventi dieną ar dvi... Bet užtai dabar žinome, koks netikėtas ir malonus gali būti gamtos padovanotas jausmas. Nors ir trumpam...