Keturios savaitės saloje. Jau įsigyvenom, tiesiog gyvenam ir tiek. Išsimiegam iki soties, keliamės 11-12 val. Kai kas iš Jūsų irgi keliatės tuo pačiu metu, todėl galima sakyti, kad mes keliamės "anksti". Toliau seka ilgokas pasirąžymas lovoje, mankšta ir skanūs pusryčiai su kava bei vaisiais. Ryte be kondicionieriaus neapsieiname, tačiau tik trumpam, apsitvarkę skubame savo pramintais maršrutais į pliažą. Šiuo metu neretai jūros vanduo būna šiltesnis už orą, tad "pliuškenimasis" užtrunka valandą ar daugiau. Paskui pradžiūnam, gaivinamės gėrimais, snaudžiam ir keliaujam į turgelius apsipirkti maisto produktų. Turgelių čia daug, visi pardavinėja praktiškai tą patį, už tiek pat, tik kokybė nevienoda. Visų produktų dar neišragavome, tad ką veikti likusį mėnesį žinome. Vakare, krentame į savo šezlongus ir panyrame į interneto platybes. Dabar, kai jau žinote mūsų dienotvarkę, turbūt suprantate, kad rašyti straipsniams nelabai ir laiko lieka. Šiandien išimtis: susikaupėme ir norime pasidalinti savo mintimis.

Šmirinėjant po Ko Chango gatveles pastebime pasikeitimų, panašu, kad ir pas mus artėja žiemos sezonas... Naktys atvėsta iki 25C, nebėra taip drėgna, randasi daugiau  poilsiautojų. Tiesa, sausasis sezonas artėja kažkaip per lėtai, kiekvieną dieną sulaukiame griaustino, žaibų ir lietučio dozės. Lietūs čia galingi, tiesa trumpi. Šiandien išimtis - pirmą kartą mūsų Tailando istorijoje lietus pila beveik visą dieną. Sėdint lauke ir gurkšnojant "šeiką" jausmas apima lyg būtum grįžes į namus, Lietuvėlėn - šilta ir lietinga vasaros diena.

Paplūdimiai ir kavinės pamažėle linksmėja, užsipildo šurmuliu. Kaip sakė švedas vyrukas, dirbantis jau ketverius metus saloje, Ko Chiangas - tai ne Tailandas. Salos gyventojų daugumą sudaro tajiečiai. Tai - žvejai, viešbučių tarnautojai ir turintys savo mažą versliuką - masažų, tatuiruočių salonus, parduotuvėles, motorolerių nuomas, mini degalines, kelionių agentūras, ar nardytojų klubus. Kiti, pastovesni gyventojai, tai - vakariečiai, atvykę darbo reikalais, sukūrę šeimą ir užsilikę ilgam. Arba atidarę čia savo mažiuką bizniuką - viešbutuką, kavinukę, jogos ar detoksikacijos centrus. Čia jiems gerai ir niekur jie neketina išvažiuot. Ir aš juos suprantu.

Kiti salos gyventojai - gyvūnai. Stebina šunys ir jų gausa, kurių, panašu, protėvis vienas ir tas pats. Jie man primena Indijos šventąsiais karves. Guli net ant kelio ir visai nesijaudina pamatę artėjančius ratus. Tenka apvažiuot. Su katėmis, tas pats - einant keliu, ne katės traukiasi, o tenka perkelti per jas koją. Beždžiones, bekaulyjančias maistą ir besiknisančias šiukšlynuose, išbėgančias į gatvę matom beveik kasdien. O dar saloj knibždėte knibžda visokių mums bjaurių gyvių, kaip antai: gyvačių, gigantiškų tarakonų, šliužų, įvairaus gabaritų skruzdžių ir šiaip ne itin malonių sutvėrimų. Vakar kaip tik tokia viena musė apsilankė mūsų namuose. Pas Jūratę medžiotojo inkstinktas suveikė: nukauta buvo žaibiškai (nuotrauką pridedame). Yra ir kita medalio pusė: tiek gražiausių nuostabiausių drugelių, paukštukų dar niekur kitur neteko matyti. Apžiūrinėjant rodos eilinę gatvelę pamatėm paukštukus narveliuose su kuriais sėkmingai radome bendrą kalbą (žiūrėti video).  Na ir aišku drambliai, kurie irgi pajungti poilsiautojų malonumams.

Džiugina mane ir kita aplinkybė, vis dažniau randu galimybę pažvejoti. Susipažinau su vietiniu gyventoju, vardas Pom, kuris turi nedidelę, bet su varikliu valtelę. Porą kartų jau buvau išplaukęs į jūrą. Galiu pasigirti ir laimikiu, kurį net pasičepsėdami vakare sukirtome, gaila, kad šaldytuvas mūsų mažokas, tai žuvies gali įsiėti tik porai "superinių" vakarienių. Vakaras valtyje, supantis ant jūros bangų bei nuleidžiant saulę į kitą pasaulio pusę, tikrai yra nepakartojamas. Sutemus, tolumoje įsižiebia nardytojų ir žvejų laivų žibintai. Atrodo, kad horizontas nusidažo žalia spalva (žibintai kažkodėl šviečia žaliai). Žuvys, nusileidus saulei, neužmiega, o kimba ir toliau. Tie, kas yra bandę žvejoti jūroje, turbūt niekada neužmirš jausmo, kaip priešinasi, nors ir nedidelė žuvelė, traukiama iš 20m. ar didesnio gylio. Tik čia pastebėjau, koks negailestingas yra jūros vanduo žvejo įrangai: kartą palikau drėgną ritę, kitą dieną ji jau buvo prirūdijusi ir teko nemažai padirbėti norint ją priversti suktis. Štai taip mes stumiame dienas šiame šiltame krašte. Vakar internete pamačiau savo dukros nuotrauką, kur ji stovi su šiltu paltu ir pirštinėmis. Supratau, kad dar nepasiilgau tos Lietuviškos darganos ir šaltuko. Tiek jau to, pakentėsime mes čia tą karštį ir saulę. Linkiu ir Jums visiems nors kartą gyvenime susiruošti ir pajausti tą, kitokį, jausmą. Čia, saloje dar liko kiek daugiau nei trys savaitės, kuomet mūsų planuose turim aplėkti aplinkui salą, paplaukiot mangrovės miškuose, pereit per džiungles į kitą salos pusę, apkeliaut dar tris netoliese esančias salas. Tai tiek trumpai šiam kartui. Iki sekančio :)!