Tuk tuk, tuk tuk - judame į priekį. Kas tai? Ogi ne įprasta Thailando transporto priemonė, bet puškuojantis ir svyruojantis traukinys. Mes judame į Malaiziją, tiksliau jos šiaurinę dalį, Penang salą. Internete perskaitėme, kad nusipirkus antros klasės kondicionuojamų vietų bilietus, galima visai neblogai pakeliauti ir net pasiekti tolimus pietus - Singapūrą. Metus pirmą žvilgsnį į traukinio vagoną, prisiminiau senus sovietinus laikus, kai, būdami studentais, išmaišėme visą Tarybų sąjungą. Vagonas primena sovietinį "plackartą", tik truputį mažesnis ir sėdimos (miegamos) vietos išdėstytos išilgai. Naktį įsitikinome, kad išsimiegoti galima neblogai, ypač jei pasirenki apatinę miegamą vietą. Rytas, neilga muitinės procedūra, mes jau Butterworth stotyje. Čia taksistas greitai mus įkalbėjo, kad geriausa yra toliau keliauti su juo. Neilgai derėjomės ir, pervažiavę 13,5 km. ilgio tiltą per jūrą, mes jau Penango salos gražiojoje sostineje Džordžtaune.

Lyginant Tailandą ir Malaiziją, tai pirmas įspūdis yra geresnis pastarosios naudai - viskas gerai sutvarkyta, šiukšlių beveik nerasta, gatvėmis nebėgioja palaidi gyvūnai, o ir statiniai primena Europos miestus, tik senamiestis vis dar išlaikomas senu britišku kolonijiniu stiliumi. Ši vieta yra įtraukta į Unesco pasaulio paveldo sąrašus. Dvi dižiosios Malaizijos keistenybės nustebins tikrai ne vieną turistą iš Lietuvos. Pirma, tai kuro kainos, kurios už 1 litrą benzino tesiekia 1,6 LT, dyzelinas dar pigesnis - 1,5 LT., antra - alaus kainos; pigiausias mažas buteliukas parduotuvėje kainuoja nuo 10 LT. ir daugiau, o restoranuose ir kavinėse mačiau skelbimų su akcija, kad jei pirksite viena bokaliuką (0,3 ltr.) alaus, kitą gausite nemokamai ir visa tai tik už 45 litus. Visa kita lyg ir įprasta, tačiau porą dienų pasivaikčiojus, čia pasidarė liūdnoka - nėra to tailandietiško šurmulio, besisiūlančių tuktukų, gatvės prekeivių, pagaliau "madam massazz", maisto, vietinių šypsenos taip pat kažkur dingusios, įpratus prie Thajų maitinimo, čia rodosi, kad nežinant kur pavalgyti, gali likti ir alkanas. Jau važiuojant į priekį, taksistas minėjo, kad mums labai pasisekė, nes atvykome į patį kiniečių naujųjų metų sutikimą. Ką tai reiškia, supratome pačią pirmą dieną - visas miestas ištuštėjo ir nedirba: uždaryti prekybos centrai, uždarytos parduotuvės, uždaryti restoranai, net smulkioji prekyba nedirba ir visa tai 3 - 6 dienas. Košmaras... Gatvės tuščios, saulė svilina, miestas, kaip išmiręs, po kurį šmirinėja reti turistai. Pirma diena taip ir prabėgo - ieškant kur prisėsti ir nors puodelį kavos išgerti. Na ne viskas taip jau ir blogai buvo, begerdami kavą išsikalbėjome su viešbučio šeimininke, kuri išgirdusi žodį Lietuva, iškarto mums paminėjo, jau spėjusį išgarsėti, jauną lietuvių dailininką Ernestą Zacharevičių, kuris pasirodo ir gyvena čia pat. Po penkių minučių mes jau svečiuose ir kalbamės seniai pasiilgta lietuvių kalba. Visiškai netikėta ir nuostabu... Ernestas su drauge, rašytoja Gabija Grušaite, jau senokai gyvena ir kuria čia, Penange bei tapo paveikslus. Garsas apie jį pasklido, kai turistai masiškai ieškodavo jo tapytų paveikslų ant pastatų sienų, kuriose meistriškai perduotas piešto ir šalia esančio realaus daikto sąryšis. Be viso to ir pats šalia atsistojęs fotografijai, tampi šio paveikslo bei gatvės dalimi. (Daugiau apie Ernestą galima paskaityti čia ir čia)

Jau visai į naktį, begrįžtant į viešbutį, visai netyčia, mūsų žvilgsnis užkliuvo už budistų šventyklos su šurmuliu viduje. Užėję radome bėgiojančius žmogeliukus, besiruošiančius naujųjų metų sutikimo iškilmėms. Buvome ir mes pakviesti prisijungti prie jų šventinės maldos ir apeigų. Valandėlę pasidairę aplinkui, prisėdome kartu su vietiniais šventyklos viduje. Pamaldos truko apie valandą, kurių metu gavome knygelę su maldos žodžiais. Viskas joje buvo parašyta kiniečių kalba. Mūsų laimei šalia, tie patys žodžiai parašyti ir lotyniškais rašmenimis, tad pagiedojome ir mes. Pamaldose dalyvavo daug vienuolių vyrų, keletas vienuolių moterų, mūsų supratimu, keli vyresnieji vienuoliai ir jų pagrindiis "vadas", daug vietinių žmonių ir mes - du baltaodžiai. Labai keista buvo klausytis jų vyriausiojo vado pamokslo anglų kalba, kuri po kažkiek tai laiko virto iš mums suprantamos į nebesuvokiamą "paukščių kalbą". Tikriausiai dėl garbingo amžiaus jis pavargo.  Po to eisena aplink šventyklą su giesmėmis. Gavome į rankas po žvakelę ir klausydamiesi varpų dūžių bei hipnotizuojančių maldos virpesių, judėjome kartu su minia. Galop, jau šventas žvakutes, su palinkėjimais, palikome degti prie asmeninių horoskopo ženklų. Tikėkimės, juodosios vandens gyvatės metai, bus mums visiems sėkmingi!

Sekančios dvi dienos prabėgo be didesnių nuotykių - pasivaikščiojome prie jūros, kuri mums pasirodė daug šaltesnė nei Tailande, be to ir paplūdimiai labai jau civilizuoti vandens pramogomis, o tai vandens skaidrumui tikrai nepadeda. Aplankėme dar porą "hypershopų", kur nesugebėjome atsispirti įvairios elektronikos kainoms. Jos mažesnės 30 - 40 % nei Lietuvoje. Rezultatas aiškus - naujas kompiuteris mano rankose, kuriuo jau ir rašau šį straipsnelį...

Ryt vėl traukinukas pajudės į Tailandą, kur mūsų jau laukia draugai. Šį kartą pagyvensime Hua Hin kurorte, garsėjančiame savo ilgais, švariais ir smėlėtais paplūdimiais...