Prabėgo jau savaitė, kai mes naująjame būste. Dienos, atrodo tik prasideda, žiūrėk ir saulėlydis jau. Įsikurti, kaip ir nereikėjo, daiktų nedaug, tik jiems tinkamas vietas suradome. Ant sienos ištiestas šniūrelis mums atstoja ir kabyklą ir džiovyklą. Kondicionierius gelbsti tiek ryte, tiek vakare, tik naktį išmokome miegoti naudodamiesi vien ventiliatoriaus švelniu dūzgimu. Ryte mus žadina gaidžiai ir šunys, o naktį įdomius garsus leidžiantys gekonai - į driežiukus panašūs maži sutvėrimai, lakstantys po sienas ir stogus. Dienomis mūsų nepamainomas draugas yra motoroleris, jam didelis ačiū už tai, kad važiuojant jis kūnams suteikia galimybę pabėgti nuo tvyrančio drėgno karščio.

Panagrinėję vietinius info gidus radome kelionę prie krioklio. Ilgai nesvarstę šokome ant savo plieninio žirgo ir po pusvalandžio mes jau vietoje. Na ne visai vietoje - už įėjimą susimokam po 200B, dar 10B pasiima vietinė margaičiukė, kuri mums paaiškino, kad toliau pravažiavimo nėra ir reikia parkuoti transportą tik čia (turbūt supratote, kad mus eilinį kartą "prigavo") na ir iki krioklio teks puškuoti dar 600m. Gerai, kad takelis vinguriavo džiunglėmis, šalia skaidraus, akmenuoto upelio. Kelias neprailgo, dar keli žingsneliai ir mes jau prie vietinės įžymybės, krioklio. Krioklių būna ir didesnių, bet mums jis pasirodė pats gražiausias, nes savo vandenyse buvo sukaupęs tiek ilgai lauktos vėsos. Drabužiai iškarto nukrenta ir mes jau gėlame krioklio vandenyje. Net nepastebėjome, kur dingo pusantros valandos. Išlipus ir besilepinant ant kranto saulutėje, pastebėjau upe plaukiantį didelį, kokio metro ilgio driežą. Bandžiau prieiti arčiau ir nufotografuoti. Beeinant vos neužlipau ant kito didelio driežo. Iki šiol neatsistebiu, kaip aš jo nepamačiau. Visas džiaugsmas, kad foto vis tik padariau ir galiu ja pasidalyti su jumis. Grįžtant prisiminėme, kad galime pasidaryti žuvyčių masažą, kuo sėkmingai pasinaudojome sumerkę kojas į upelį.

Sekančią dieną pagaliau pirmą kartą pamerkiau savo atsivežtą meškerę. Trečias metimas neapvylė. Ištraukiau žuvelę labai panašią į lietuvišką ešerį, tik su dideliais rudais taškeliais. Bandėm vėliau ieškoti internete ir radom, kad tai gal būt koralinis gruperis? Plėšrios jūrinės žuvys skiriasi nuo gėlavandenių. Kol nukabinau ją nuo kabliuko, pirštai pasidabino raudonais kraujo lašeliais net keliose vietose. Paleidau, negi tokią gražuolę valgysi? Vėlesni bandymai parodė, kad naujokams sekasi. Dar trys bandymai žvejoti ir - šnipštas.

Kavinės, barai, jei tik nemėgdžioja Europos, turi savo "cinkelį", interjeras negudrus, viskas sukalta iš jau panaudotų medžiagų, bet su šiluma ir istorija. Viena patikusių - "Stone Free". Paprasta nebrangi virtuvė, geras bliuzas, suolai, gultai, hamakai, nuotraukos, atsiliepimai, tapyti paveikslai. Tačiau apie kavines ir maistą jose parašysime vėlesnėse istorijose...