2012 gruodžio 6 d. Mangrovių miškuose

Matytos grožybės kitoje salos pusėje, nedavė ramybės. Tiesiog norėjosi grįžti. Todėl, užvakar, pasikinkėm motorolerį ir vėl į kelią. Iš praeitos kelionės pasimokėm, kad reikia išvažiuoti anksčiau. Akis prasikrapštėm 7 val. ryto. Kelionės pradžia buvo sunkoka, miegantys kūnai traukte traukė apsilankyti kavinėje ir "įkalti" stiprios kavos puodelį. Per praleistą laiką saloje, jau žnome keletą užeigėlių, kur įmanoma paskanauti mums įprastu būdu pagaminto to stebuklingo gėrimo. Papildę kuru tiek save, tiek motorolerį, nuskuodėmė tiesiai prie baidarių nuomos.

Žvejų kaimelis. kaip ir viskas šioje saloje, mus pasitiko ramiai. Neskubantys žmonės, "lėtai bėgiojantys" vaikai, tyliai vandenyje besisupantys laivai, medžiai, gėlės ir saulė - visi turi savo nusistovėjusią vietą ir į skubančius turistus, tarsi nekreipia dėmesio. Truputį pasižvalgę, radome baidarių nuomą, kainą sutarėme 200 BT/val. Į kelią. Pradžioje pasijutome lyg plauktumėme Nemunu: plati upė, abiejuose kraštuose medžiai, bet tai buvo laikina. Keli posūkiai ir mes jau siauresnėje mangrovių "gatvelėje". Tiesiai plaukti atrodė nuobodoka, tad mes, radę pirmą plyšį, nėrėme į tankmę. Mąsčiau: tik filmuose pasakojama, kad mangrovių miškai yra neišplaukiami, o mes viską galime ir jas įveiksime. Nuomonę teko greitai pakeisti, jau pirmi yriai parodė, kokios stiprios yra mangrovių šakos/šaknys. Stebuklingu būdu mes įplaukėme kokių 40m. gylyn į mišką - o kaip atgal? Baidarė ilga, apsisukti neįmanoma, atbuliniu būdu plaukti pametėme kelią. Liko vienintelė kryptis, PIRMYN... Nusiraminti labai padėjo fotoaparatas. Tik sustojus išgirsti mangrovių garsus: be perstojo čirška paukštukai, tai priartėdami, tai vėl nutoldami nuo mūsų, na ir žuvytės, tik truputį baugu kišti ranką vandenin, į šakų raizgalynes nes jūros vanduo tą dieną buvo neskaidrus. Keletas metrų į priekį, keletas į šoną ir dar keletas į priekį... Pagaliau radome vietelę, kur įmanoma apsisukti. Atgal grįžome tikrai jau kitu keliu: širdelės kūne džiūgavo taip pasdibaigusiu nuotykiu. Daugiau neberizikavome, tik plaukiojome siauromis, turistams paruoštomis, vietomis. Laikas prabėgo labai greitai, norėjosi dar ir dar judėti toliau, pasukti už to, sekančio, posūkio, pamatyti iššokančią žuvį ar išgirsti ypatingą paukščio čiulbėjimą. Laikas atgal, o ir saulutė atliko savo skubinamąjį/svilinamąjį darbą. Nuomonės, kur plaukti, pas mus visada išsiskirdavo, ne išimtis ir šis kartas. Kelią į žvejų kaimelį parodė išmmanusis telefonas su savo GPS, kitaip išplaukti ir grįžti būtų labai sunku, nes posūkiai visi vienodi.Mangrovės, salai suteikia ypatingo jaukumo. Krantai tarsi apsaugomi nuo jūros bangų, nuo vėjų stūgavimo, suteikiant ankščiau minėtą ramybę. Neveltui sakoma, kad mangrovės, tai pirma apsauga nuo vandens negandų ir jokie cunamiai yra nebaisūs, kol šie miškai dar gyvi ir neišnaikinti civilizacijos. Tiesa, daug kur matėme jaunų, atsodintų mangrovių pakrančių. Po kelių metų jos dar daugiau papuoš ir taip jau nuostabią šią salą. 

Grįžęs vakarop namo, dar spėjau nulėkti pažvejoti. Pagaliau pavyko spiningu pagauti pirmuosius kalmarus savo gyvenime . Mano naujasis draugas Pom'as pasiūlė pabandyti pažvejoti naktį, nes masalą (kalmarus) jau turime. Temsta čia apie 18 val. Paskubomis susiruošę išplaukėme į jūrą. Užmetėme meškeres, šeiminikai išsitraukė brendžiuko buteliuką. Štai ir prasidėjo žvejyba. Mane tuo metu daugiausia sužavėjo dangus, mėnulio nesimatė, bet žvaigždžių danguje atrodė tikrai daugiau nei lietuvoje. Bandžiau surasti panašumus su mūsų žvaigždynais, bet net, visiems lengvai randamų ir pažįstamų, "Grižulo ratų" neradau: arba jų čia iš viso nėra, arda jie čia kitaip matomi. Besigėrint ramybe, stipriai sulinko Pom'o meškerė. Ritė sukosi tik į vieną pusę - atgal. Sulaikę kvapą norėjome pamatyti kovos galą. Jis atėjo netikėtai, garsus didelės žuvies šuolis iš vandens, pliūkštelėjimas atgal ir meškerė išsitiesino, valas atsipalaidavo, bei lengvai susivyniojo atgal į ritę, tiesa be kabliukų, kurie liko žuvies lūpoje. Dar pusvalandis tylos ir sulinksta laivo kapitono meškerė, ši kartą kova buvo ilgesnė ir sėkminga. Po dešimties minučių žuvis jau valtyje. Atsirado proga švęsti. Mes buvome pakviesti ne tik į šventinę vakarienę, bet ir pasimokyti ruošti Tajų maisto. Mūsų laimikiu kartu džiaugėsi ir skraidančios žuvys, kurios, apšviestos galinigų prožektorių šviesos, parlydėjo laivą su žvejais į krantą.

Apie Tajų virtuvę - rytoj...