Visi mes žinome seną tiesą - kai turi užsiėmimą, tai laikas skrenda pro šalį nepastebimai. Mums praėjusi savaitė išgaravo, atrodo, net neprasidėjusi. Manau, kad oras truputį atvėso ir mes jau galime viską iššniukštinėti ne apgraibomis, o užsukant į kiekvieną gatvelę ar daugiau vaikščiojant pėsčiomis. Neįgudusia akimi ką nors pastebėti šioje spalvų ir vietinės architektūros kokofonijoje, ne taip jau ir paprasta ir tik prabėgus mėnesiui, čia saloje, jau išskiri vietinės tvarkos bruožus. O pasižiūrėti yra tikrai į ką: gamta persipynusi su žmonių sukurtais statiniais, o ir ji pati kuria ne mažiau įstabius peizažus. Fotografuojant atrodo jog esi atviručių pasaulyje - ir čia, ir čia, visur super. Fotoaparatas užsikemša nuotraukomis kiekvieną dieną, net nežinau, kokiomis su jumis pasidalinti. Labai gaila, kad nesu didelis foto specialistas ir nevisada sugebu perduoti nuotraukose aukščio ar peizažo gylio, nes kiekvieną kartą spaudžiant fotoaparato mygtuką  atrodo jog šį kartą išeis šedevras.

Salos pusė, kurioje gyvenam, su savo šurmuliu, betvarke ir šiukšlynais jau išstudijuota neblogai, tad sugalvojome persikelti į kitą. Transporto rūšis - motoroleris. Per dieną nuvažiuotas atstumas - 140 km. Mums tai buvo tikrai nemažas išbandymas.

Pradžioje atrodė jog kita salos pusė bus panaši į mūsiškę, bet jau pirmi kilometrai žadėjo daug naujovių. Išvydome rodos visiškai kitą salą. Pribloškė ramybė, švara, sutvarkyta namų aplinka, gėlių gausa. Net žmonės ir tie, čia visiškai skirtingi - kalba ramiai, tyliai niekur neskuba (net ir kavinių padavėjai). Šiuo ramumu greitai užsikrėti ir skubėti niekur nebesinori, be to ir peizažai čia tikrai gražesni. Turistų beveik nesimato, nebent keli tokie, kaip mes, atklydę pasižvalgyti. Pajudėjęs iš vietos dašimt metrų, pamatai vis kitokį džiunglių, uolų, kranto, mangrovių, vandens, saulės derinį ir visą laiką gražesnį.  Taip judant, nuo prieplaukos prie prieplaukos, nuo kaimelio prie kaimelio privažiavome kelio galą, gal, tiksliau pasakius, asfaltuoto kelio galą. Toliau serpantinai išplautomis griovomis, stačiais šlaitais, suverstomis akmenų krūvomis. Ekstrymas. Visą kelionės pradžią gale sėdinti Jūratė vis man čiauškėjo ir nurodinėjo kur ir kaip važiuoti. Vėliau jos balselis prislopo, o paskui ir visai nutilo. Aš tikrai stebėjausi jos drąsa sėdėti man už nugaros. Kilometras po kilometro mes yrėmės į salos galą. Šį ekstremalų važiavimą vis dažniau nutraukdavo sustojimai, gamta mums dovanojo visą savo laukinį grožį. Visiškas ramybės ir erdvės pojūtis... Važiuojant šiuo keliu, gal teisingiau pasakius, bekele, atrodė, jog atsitrenksime į neišvažiuojamą džiunglių dalį, bet nuostabai nebuvo galo, kai gale salos pamatėme superinės klasės viešbutį, namelius su stiklinėmis grindimis, kur apačioje tyvuliavo vanduo, su savo takeliais virš vandens, prieplauka ir.... visiškai tuščią. Keli aptarnaujančio personalo žmonės tingiai slampinėjo ir į mus nekreipė jokio dėmesio. Gaila, kad nebuvau pasiėmęs meškerės, nes prieplaukoje plaukiojo didžiulės žuvys. Vertinant akimis, didesnės nei 2kg. Gavę sukultūrinto gyvenimo dozę, vėl pasukome laukiniu keliuku, truputį į šoną. Tas keliukas atvedė mus į šios dienos pagrindinį prizą - laukinį smėlėtą paplūdimį. Įdomiausia, kad prie šio pliažo buvo pastatytas monumentas tajų kariams, žuvusiems nuo prancūzų bombų 1941 m. atminti. Aš visiškai nesuprantu, kaip ten buvo atgabentos statybinės medžiagos. Ilgai vienas kito neįkalbinėjome, rūbai žemyn ir mes vandenyje. Čia būtumėm pramirkę ilgai, bet besileidžianti saulutė davė mums įsakymą šokti ant žirgo ir joti namo. Juk grįžtant reikės įveikti tą patį serpantiną. Turbūt suprantate, kad važiuojant atgal, be sustojimų napsiėjome, tad labai nudžiugome, kad sunkiausią kelio dalį įveikėme dar šviesoje. Likusius 50 km. važiavome jau sutemus. Džiugu, kad viskas pasibaigė laimingai, nes avarijos su motociklais čia yra įprastas reiškinys, kiekvieną dieną pamatai ką nors nukritusį, ar jau bekibilkščiuojantį su ramentais, gipsuotą žmogėną. O kiek dar nematai..?

Mes dar grįšime į šią salos dalį. Čia dar laukia nepatirti įspūdžiai mangrovių miškuose. 

Dar noriu truputį parašyti apie nacionalinę tailandiečių šventę "Loy Kratong", dar ją vadina "Full moon festival" kuri vyko lapkričio 28 d. Tai vandens atsigavimo šventė. Iki dabar vanduo būdavo nusekęs ir susidrumstęs, o nuo šios datos vandens lygis jūroje pradės kilti. Šventė vyksta didžiausiuose miestų vienuolynuose, į vieną kurių atvykome ir mes. Devynios vakaro, jau tamsu. Prie vartų mus pasitiko ne tik blizgučiai ir šviečiančios lemputės, bet ir motorolerių jūra. Įėjus nustebome dar daugiau: visur driekėsi prekyvvietės ir muzikos šou, gal pavadinčiau visa tai muge. Vyko netgi salos Ko Chang mis rinkimai 2012. Žodžiu kvepėjo komercija ir jokiu būdu ne religija. Nors, reikia pripažinti, kelis vienuolius pastebėjome.  Pasivaikščioję ir prisiragavę visokių keistenybių, pabandę pajudėt čia pat vykusioje diskotekoje patraukėme žvakučių pašviestu takeliu, prie jūros. Bene kilometrą mes rankutėmis susikibę mėgavomės judėdami žvakutėmis apšviesta alėja, kurios gale, kaip pas mus per Jonines, visi plukdė įvairiaspalvius vainikėlius su savo linkėjimais ir pageidavimais. Vakaro nuotaika nuteikė romantiškai. Net nepastebėjome, kaip atslinko vidurnaktis. Daug nesipriešindami pavargusioms akims ir kūnams mes grįžome namo ir nuvirtome lovon.Ryte juk laukia nauja diena ir nauji nuotykiai, bet apie juos kituose reportažuose...