2013 m.kovo 11 d. Hua Hin

Sako, kad danguje dirbti nereikia - vien linksmybės ir poilsis! Mes irgi taip manome, nes patekome į rojų žemėje. Štai taip galime pasiaiškinti dėl ilgo tylėjimo... Gyvename Hua Hin mieste: apie 230 km į pietus nuo Bankoko. Apie šiltą jūrą jau rašiau, tad nebesikartosiu, bet tokių ilgų ir gintarinės spalvos smėliu padengtų paplūdimių, dar niekur matyti neteko. Atsikeliame ryte, papusryčiaujame ir "į kojas". Mūsų ramiems pasivaikščiojimams čia yra tik vienas kliuvinys - pakrantėje prismaigstytos kavinės ir restoranai. Tokių bevaikštinėjančių čia yra tikrai nemažai, tad ir kavinėms darbo netrūksta, mes ne išimtis, tik kad kainos prie jūros truputį didesnės, tad labai nepaišlaidausi, bet vienas kitas alaus gurkšnelis tikrai padeda nuraminti, saulutės prišauktą, troškulio jausmą, na, o vieną kitą prakaito lašelį nuskalauja pakrantėn besiritančios bangos. 

Šitaip romantiškai nusiteikę dažnai ir vakarą prie jūros pasitinkame, tik bėda, kad negalime Jums parodyti žavingų "sunseto" vaizdelių, nes čia juk vakarinė pakrantė ir saulutė tik rytais slysteli nuostabiu jūros horizontu, o leidžiasi ji miesto pusėje, kliudydama didelius viešbučius ir daugybę medžių, pasipuošusių įvairiaspalviais žiedais. Jų kiekį ir įvairovę sunku ir apsakyti: mano susidomėjimą jais, irgi. Perskaičiau net gėlių fotografavimo pradžiamokslį internete. Fotografijų irgi prisikaupė jau daugokai ir jų vis daugėja, nes pietuose gėlės turi stebėtiną savybę - vienos nužydi, kitos pražįsta ir vis gražesnės ir gražesnės...

Vasaris ir kovas Hua Hin'e - kaituotojų rojus. Beveik visada čia pučia stiprus, bet šiltas rytų krypties vėjas (į krantą). Jis padeda ir mums, jokie uodai ar kitos skraidančios ir kandačios būtybės, negali nusitaikyti ir nutūpusios atlikti savo "kruviną darbą". Keli šimtai spalvotų sparnų kiekvieną dieną sklando pakratėje, vienas kitas vis nuklysdamas tolyn, į jūros platybes. Pakrantėje patyrę kaituotojai nevengia parodyti "žiopliams" ir savo meistriškumą, kuris pasireiškia įspūdingais šuoliais ir kūlversčiais ore. Ką ir bepridurti: gražu...

Hua Hine, kaip ir Nidoje, pramogų ne per daugiausiai: keli dideli "šopai", naktinis turgus, pora organizuojamų ekskursijų, na ir linksmybės miesto centre iki ryto. Žodžiu tikrai ne "Palanga". Čia visur tvyro ramybė, gal todėl jį daugiau yra pamėgę vyresnio amžiaus poilsiautojai. Jaunimas, daugiausia vietinis. Išimtis - kaituotojai, tačiau ir jų tarpe gali sutikti daug "senimo", begaudančio vėją. 

Įsikūrę mes apie 50 m. nuo jūros. Bet pastaroji yra ne vienintelis vandens telkinys netoliese. Nuo miegamojo iki baseino mus skiria vos pora metrų, tad akių prasikrapštymui į jį suvirstame dar iki pusryčių. Virš mūsų baseino didelis, pasviręs, žydintis magnolijos medis. Kiekvieną rytą jis baseiną, o kartu ir mus apdovanoja savo krentančiais žiedais. Atrodo, kad jau ryt šie žiedai baigsis, bet jau mėnuo, o jų vis pražįsta ir pražįsta ir dar galo nematyti... Žodžiu visas "pusryčiavimo ritualas" pas mus dažnai tęsiasi iki gilios popietės. 

Štai ir viskas. Monotoniška.... ar ne???

Tenoriu pridurti - čia taip "relaxinga", kad dažniau rašyti net rankos nekyla...Tikėkimės, kad dar kokios nors naujovės sukrės mano galvelę ir privers parašyti ką nors daugiau apie šį, dievo pamalonintą, Tailando žemės gabalėlį...

Sveikiname visus su švente, su kovo 11 - ąją...