Guliu ant jūros kranto po palme ir mąstau: ar esu labai turtingas, kad galiu nieko neveikti, ar panašus į tą negrą Afrikoje, gulintį po palme ir nieko nedarantį, tik laukiantį nukrentančio banano. Kaip žinia bananai ant palmių neauga, tad jų nesulauksi, o koks kokosas ir gali pliūptelėti į kažkurią kūno vietą. Čia visai rimtai, nes bevaikštant jau keletą kartų teko susigūžus laukti kol kokoso vaisius su trenksmu pasieks žemę. Bet vis tiek jūros grožis keri stipriau ir iš po palmės niekur lįsti nesinori. Be to ir saulutė neleidžia visiškai atsipalaiduoti. Jau kelinta diena niekaip negaliu suprasti, kur vakarais "pabėga" jūra. Ryte pliažas trumputis, kokie 20 metrų, o popiet jis ilgėja ir pasiekia 100 ir daugiau metrų, vandens lygio skirtumas, bene metras. Prie šio reiškinio dar ilgokai teks pratintis, nes vakare atrodo, kad aštrūs akmmenys atrieda į krantą ir maudytis tenka labai atsargiai, kad ant jų neužliptum, nors ryte, toje pačioje vietoje, buvo švarus, kaip Nidoje, smėliukas. 

Trečia gyvenimo savaitė saloje sukuria dienos ritmą ir savus ritualus. Pradedi suprast, kad niekur nebereikia skubėt ir visas laikas priklauso tau. 10-ta ryto, o jau karštis virš 32-jų, dar plius 72 proc. drėgmė ir jau esi beveik turkiškoje pirtyje. Tuomet pasakymas "tingiu tingėt" įgauna realią prasmę ir net, rodos, mintys galvoje sunkiai prasiiria per tirštą tvanką. Visas dienos veikimas - ogi nieko neveikimas. Nebent drybsot pavėsyj prie jūros, retsykiais paplūduriuojant +30C laipsnių vandeny, arba šokt ant savo plieninio 50 kubikų žirgelio ir lėkt, kur akys mato.

Visur tuštoka, dar ne sezonas, todėl dabar tvarkomasi, kalama, dažoma, išvežamos susikaupusios šiukšlės. Laukiama turistų antplūdžio. Bet mums patinka šis nesezonas. Dažnai paplūdymyje būnam tik vieni.

Diena po dienos tyrinėjam kelius, pakrantes, atrandam savo smėlėtus pliažus, turgelius, kur perkamės vaisius, daržoves, kiaušinius. Visur lydi vietinių šypsenos, nedirbtinis džiaugsmas, kad perkam pas juos. Užkąst irgi galima čia pat. Jų nerealiai skanios sriubos, papajų salotos, grilinti patys įvairiausi mėsos, krevečių, kalmarų, žuvų gabaliukai su įvairiausiais padažais. Tiesa, aštriais, todėl reik įspėt, kad tik ne "spice", nes tuomet net ir aš nevalgyčiau. Ir tai kainuoja abiems apie 10 litukų. Tuomet dar kokį vaisinį "šeiką" ir vėl į kelią. Užkydus į šoninį keliuką, gali patekti į varganą žvejų kaimelį, įsikūrusį nameliuose ant polių, ar į naujai pastatytų ir parduodamų prabangių namukų su baseinu, golfo laukais kvartaliuką. Kartais pralenki agitaciniais plakatais apkabinėtą automobilį, ruporu agituojantį už patį geriausią kandidatą į valdžią. Partijų pas juos irgi ne viena, tad ir automobilis ne vienas. Tiesą sakant ta agitacija jau "lenda pro visur" - vis tiek mūsų nesuagituos. Čia mes apolitiški. Panašu, kad ateinantį sekmadienį  šis rinkiminis triukšmas nurims ir salos gyvenimas vėl gyvens poilsiautojų ritmu.

Vakare tradicija jau tapo nuleisti saulutę į jūrą. Turime ir savo pamėgtas vietas, kurių foto pridedame. Aišku, kad tai ne paskutinės "sunsetų" nuotraukos, nes leidžiantis saulei, labai knieti išsitraukti fotoaparatą ir pliaukštelėti keletą kadrų. Nuotraukų gausą gali pristabdyti mūsų fotoaparato pilnas atsisakymas fotografuoti (sugedo), bet mes dar turime išmanųjį telefoną ir išmaniąją planšetę, tad iki įsigyjant kitą foto draugą, teks naudotis jais.

Šiandien tiek, lauksime naujo įkvėpimo rašyti. Greitai vakarai turėtų atvėsti iki +26C, gal tada tas, pilna apimantis, tingulys pabėgs...