Liaudyje kalbama - stebėk sau kelią po kojomis, bet, nukabinęs nosį žemyn, ne ką ir pamatysi aplinkui, tad šį kartą nusprendžiau pakelti akis aukščiau ir neveltui - prieš akis kabojo skelbimas, jog rytoj 06:09 val. vienoje miesto gatvių susirinks 12999 vienuoliai rytinei maldai ir aukų rinkimui. Pabandžiau tai įsivaizduoti. Vaizdas turėtų būti įspūdingas.

Štai jau 5:00 val. ryto. Praplėšiu akis, šiaip ne taip įsmunku į rūbus ir išsliūkinu į tamsią gatvę ieškoti besirenkančių vienuolių. Tuktuką pagavome gana greitai. Įsėdome ir jame supratome, kad rytais galėtų būti ir šilčiau.

Atvirame transporte, prie 18C šilumos, greitai sustirome, tiesa, atvykus į vietą šaltį greitai užmiršome, nes gatve traukė minios žmonių ir visi su didžiuliais krepšiais ar maišais visokių gėrybių. Visa tai vyko tamsoje, gatvės apšvietimo praktiškai nebuvo, atrodė lyg mistiniai šešėliai slenka gatve į vieną ir tą pačią pusę. Kiek paėjus, abiejose eismo juostose, pasirodė iškloti ilgi popieriniai kilimai su iš šonų sėdinčiais policijos pareigūnais, o už jų įsikuriančiais žmonėmis. Po truputį švintant gatvė vis pilnėjo, kur bežiūrėsi, vien tik žmonių minios ir kartkartėmis kilimu praeinančios vienuolių voros. Kur jie traukė, mes ir nesužinojome, nes kuo toliau, tuo žmonių daugėjo, kol pagaliau judėti į priekį buvo beprasmiška.

Štai ir 06:09 val. Brėkšta. Pasigirsta vienuolių malda. Maldos ritmas savo virpesiais užlieja kūnus. Įsijaučiame į situaciją, bet staiga meditacinę nuotaiką sugadina politikų ir miesto vadovų sveikinimo ar tai šventinės kalbos: jos visiškai nederėjo prie esamos situacijos,o ir mes nelabai ką Thajų kalba supratome. Na, bet kalbos ilgai neužtruko, vėl erdvę užpildė vienuolių malda ir prasidėjo jų eisena - tūkstančiai vienuolių, keturiomis eilėmis pajudėjo vorele, aukų rinkimui. Jų nešami dubenėliai, labai greitai prisipildydavo dovanomis, kurias į maišus surinkdavo policininkai. Vienuoliai plūdo lyg jūra, nesimatė nei eisenos pradžios, nei pabaigos, įdomiausia, kad aukos irgi nesibaigė. Mes stovėjome ir tiesiog stebėjome. Vienodi vienuolių aprėdai, suteikė situacijai didingumo, kita tariant, tiek daug skirtingų vienuolių irgi dar neteko regėti: plikai kirpti ir su kepurėmis, kūdi ir apkūnūs, jauni ir seni - visi su savo veido išraiškomis ir su savo mintimis.

Didinga...Besigėrint eisena, jau ir saulutė pakilo virš pastatų. Oras staigiai sušilo. Mūsų kūnai, staiga pabudo lyg iš letargo miego būsenos. O ir žmonių minios po truputį pradėjo skirstytis. Žodžiu diena prasidėjo šauniai...

Tikimės, kad ateityje Chiang Mai'jus mums padovanos dar daug šaunių akimirkų... 

Porą dienų pailsėję ir pasitarę su internetu, sugalvojome patraukti toliau nuo miesto. Ten, toli kalnuose, žiūrint pro mūsų viešbučio langą, matėsi kažkokie statiniai. Internetas sakė, kad ten stovi šventykla "Doi Suthep", pastatyta 1056 m aukštyje. Šokome ant motorolerio ir po pusvalandžio kelio, šauniu serpantinu, mes jau prie šventyklos. Visos Chiang Mai'jaus kelioniu agentūros siūlo aplakyti šią vietą, tad nenuostbu, kad atvykus, mūsų jau laukė begalės autobusiukų su turistų grupelėmis. Įsipaišėme ir mes į tą minią.

Patekti į šventyklą galima dviem būdais: liftu arba įveikiant 306 laiptelius, aplinkui šurmuliuojant prekybininkams. Pasirinkome pastarąjį variantą. Užpuškavę į viršų dar susimokėjome po 30B (kaip užsieniečiai) už įėjimo bilietus. Jau pirmas vaizdas, patekus vidun, kuždėjo, kad čia atvykti yra verta. Tai pirmoji šventykla, kuri mus tikrai pakerėjo. Aukso kupolai ir skėčiai, budų skulptūros, varpai, vienuoliai, jau nebestebino. Šioje šventykloje tiesiog labai jauku ir gražu. Grynas kalnų oras gaivino kūnus, pasijutome tarsi atsidūrę seniai pažįstamoje vietoje. Dingo skubėjimo jausmas, laikas sustojo. Mes poilsiavome. Pasigrožėję keliais vietinių gražuolių šokiais, bei pasigrožėję ne tik šventykla, bet ir kalnų vaizdais, patraukėme žemyn. Apačioje juk, kaip ir prie visų kultūros objektų, dar laukia turgelis ir kavinukės. Skrandžio gurgėjimo kultūra neužkimši...

Dabar jau žinome, kur galima  bus nuvykti jei pasidarys liūdna ir nebeįdomu mieste... Čia grįžti tikrai norisi...