Štai ir išaušo tas labai ilgai lauktas rytas, kai aš išsiruošiau į visos dienos žvejybą.

Lietuvišku supratimu atsikėliau nelabai anksti, tik 7 val., bet eiti niekur toli nereikia, iki mano žvejybos organizatoriaus Pom'o tik 2 min. kelio. Ten susikrovėm viską į džipą ir išvažiavom prie valties, atstumas iki kurios yra apie 300m. (mano giliu įsitikinimu kelias meškeres ir ryžių puodą galėjome ir nusinešti) Bet žvejyba vis tik dalykas rimtas, tai darėme viską rimtai. Pirma valtis mus nugabeno į prieplauką, kurioje vyko paskutiniai pasiruošimai tvarkantis įrangą ir persėdimas į didesnę valtį.

Išplaukėme keturiese - aš, Pom'as, jo sūnus ir kapitonas. Taip anksti ryte jūroje dar neteko būti, o ir diena žadėjo mums tik gerą orą. Mano mobili žvejybos programėlė rodė jog kibimas baigsis 10val. ryto, o ir keturių žuvyčių kibimo skalėje puikavosi tik viena žuvytė. Taip, kad daug žuvies nesitikėjau, bet vandens, vaizdų, gamtos, potyrių ir pojūčių malonumas tai tikrai nerealus.

Truputį apie įrangą. Meškerių kotai čia naudojami kietesni nei Lietuvoje, nors aš esu pasiėmęs pakankamai minkštą ir man to užtenka. Jei jau su savimi nieko neturite, tai žvejybos organizatoriai viską dienai išnuomoja už 12 litų. Valas naudojamas visur monofilamentinis, kitaip tariant paprasta žilka. Storis prasideda nuo 0,3mm. iki 0,6mm. ir daugiau. Aš čia vietoje nusipirkau 0,4mm. valą ir jis man tinka visose situacijose. Iš Lietuvos buvau atsivežęs pinto valo, bet jis pasirodė visiškai netinkamas sūriame vandenyje. Jūra, pintą valą sugraužia per kelias minutes ir jis pradeda trūkinėti, kaip paprastas siūlas. Kas dėl jūros vandens, tai jis graužia ne tik valą, bet ir geležį. Ritė pagavo truputį sūraus vandens ir per vieną dieną nustojo suktis, gerai, kad čia radau "Sonex" tepaliuko, tai padirbėjęs porą valandėlių ją sugebėjau atgaivinti. Toks pat likimas laukė ir mano "Viktorinox" peiliuko, bei žirklučių kabliukui atkabinti. Kaip jau supratote ritę naudoju normalią, gėlam mūsų ežerų ir upių vandeniui. Kabliukai 1cm. pločio ir didesni, svarbiausia, kad būtų storesni, nes žuvys jūroje stiprios ir plonesnius kabliukus lengvai atlenkia. Velkiojimas čia irgi populiarus, bet mūsų sukriukes jūros vanduo sugraužia per kelias dienas, tad daugiausia naudojami vobleriai skirti mažam gyliui (iki 1m.) arba tik paviršiniai, o ir valtys čia plaukia žymiai greičiau, tai vobleriai turi būti mažai aktyvūs. Galiu pasakyti, kad čia naudojamos ir blizgės barakudų gaudymui. Mes žvejojome taip pat, kaip Lietuvoje su dugninėmis meškerėmis. Dedamas 100gr. slankiojantis švinas, gale ant metalinio pavadėlio kabliukas su kalmaro gabalu. Kalmarų čia galima nesunkiai nusipirkti turgeliuose.

Kaip jau minėjau valtyje sėdėjom keturiese. Iki artimiausių salų pusvalandis kelio, ten ir palavome savo žvejybą. Priplaukus salą, savo didžiulei nuostabai, pirmą kartą gyvenime papačiau būrį šokinėjančių barakudų. Šis vaizdelis tikrai nėra dažnas, tad jis gerokai nustebino ir vietinius mūsų komandos narius. Rytinis velkiavimas ir salų pakrančių patikrinimas spiningu rezultato neatnešė, tad greitai priėjome prie vietiniams daugiau įprasto meškeriojimo dugnine. 

Užmetėme meškeres. Gylis apie 20 metrų, stipriose povandeninėse srovėse, net ir sunkus svarelis grimzta gana ilgai. Randu patogiausią sėdėjimo poziciją valtyje, kurią po keletos minučių nutraukia mano meškerės galūnės virptelėjimas. Keli melagingi pakirtimai ir aš ištraukiau pirmą žuvelę. Kitą dieną išsiaiškinau, kad mes gaudėme žuvis pavadinimu "Pla Nin Max" arba paprasčiau "Tilapijas". Prie salų sekėsi gaudyti tik man vienam, tad kelionės organizatoriai greitai apsisprendė pakeisti vietą sugrįžtant arčiau namų, kur jau teko kelis kartus žvejoti ir ištraukti ne vieną žuvį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žvejoti su vietiniais yra kur kas įdomiau, nes jie yra lankstesni ir bando surasti vietas, kur tą dieną galima pagauti žuvies, o masinių žvejybų organizatoriai tiesiog atveža masę žmonių į vieną tašką ir liepia ten žvejoti. Pagausi ką ar ne, tai jau tavo reikalas. Susidaro toks įspūdis, kad jiems tik rūpi ką nors daugiau parduoti laive, nei žvejyba.

Grįžus į įprastines vietas dar pažvejojom kelias valandas. Kibo su pertrūkiais. Apie rimtesnį laimikį tikiuosi dar teks parašyti, bet ir šis vakare pasirodo buvo ne toks jau mažas. 4 val. popiet grįžome į savo uostą. Saulutė ir gaivus vėjelis mus lepino visą dieną. Oras tiesiog "nuskilo". Išlipus ant tvirtos žemelės aš supratau, kad anksčiau minėtos saulutės ir vėjelio derinys, mums, baltaodžiams padaro nemažų pakitimų odos spalvai. Silpnumas irgi netruko pasireikšti - dehidratacija. Skubomis pasidalinome laimikiu ir aš parsvirduliavau namo. Litras išgerto vandens bei šaltas dušo vanduo mane greitai atgaivino, bet čia prabilo odos raudonis. Dėkui dievui, kad šiais laikais farmaceptikos mokslai jau yra tolokai pažengę ir yra išradę tokį želės tepalą, kaip "Aloe vera". (Lietuvoje man jo neteko matyti) Ištepiau juo kūną porą kartų ir skausmo kaip nebūta. Na dėl spalvos tai teks dar palaukti, bet už tai esu dabar panašesnis į Thai'iečius. (Prieš porą dienų vietinis mažas berniukas, pamatęs mane, graudžiai pravirko. Išsigando, kad aš sergu nes esu toks baltas)

O dabar jau iš virtuvės užuodžiu sklindantį ne tik kepamos žuvies kvapą, bet ir malonų žmonos balsą, kviečiantį mane vakarienės. Jau žinau - skonis bus fantastiškas.Bėgu. Iki...