2012 gruodžio 23 d. Tonle Sap ežeras Kambodžoje

Antros dienos rytas Kambodžoje prasidėjo zvimbiančiomis galvelėmis. Greičiausiai, tas mažas pyragaitis, kurį suvalgėme gurkšnodami alų, buvo nešviežias. Na, laikas nelaukia. Greitai iššokę iš lovos, dar spėjome pataisyti sveikatėles ir vėl į kelią. Šiandien mūsų kelias driekėsi tolėliau, į šalies gilumą, nacionalinį parką, prie didžiausio Kambodžos ežero Tonle Sap. Ši vieta yra ne mažiau įspūdinga, nes šis ežeras yra didžiausias pietų Azijos gėlo vandens šaltinis. Savo ištakose ežeras, Tonle Sap'o upe, jungiasi su Mekongu. Du kartus per metus Tonle Sap upės tėkmė keičia savo kryptį ir ežeras, iš palyginti vidutinio (2700 kv.km) patvinsta beveik šešis kartus ir tada jo plotas siekia 16000 kv.km.

Tuktuk'o vairuotojas vėl prisistatė laiku. Pirmyn. Siam Riepas, kaip miestas tikrai neprimena apleisto, Pol Poto's režimo suniokoto miesto: viskas aplinkui švaru, statiniai tvarkingi, besišypsantys žmonės. Praleidus čia porą dienų, tiesiog įsimyli čia tvyrančią atosferą ir žmonių šypsenas bei paslaugumą. Pridėkime dar puikų orą ir nerealiai skanų maistą... Ko daugiau šiame gyvenime ir bereikia...

Lėtai judėdami, dairydamiesi aplinkui naujų vaizdelių, per pusantros valandos pasiekėme Tonle Sap'o bilietų kasas. Vėl po 25 USD/žmogui. Sumokėjome, nors vaizdai aplinkui ir nelabai įkvėpė tokioms išlaidoms: ryžių laukai ir dulkės. Tikimės, kad viskas priekyje. Dar dešimt minučių pasikratėme duobėtu keliukų, kol šalia tekantis upelis truputį praplatėjo ir tapo praplaukiamas upių transportui. Štai mes jau ir laive. Judame toliau, vaizdai keičiasi, nuotaika gerėja. Štai ir pirmi žvejų kaimelio nameliai. Įspūdinga. Viskas ant polių ir labai aukštai. Gyvenamas vietas žmonės pasiekia kopėčiomis, kurios dažnai yra be turėklų. Taip, jau nuo pat vaikystės, karstosi ir smulkučiai žvejų mažyliai. Praplaukiame kelias valteles su mokinukais. Taip jie pasiekia savo mokyklą, kuri taip pat stovi ant aukštų polių. Upė vis platėja, o jos krantuose vis daugiau medinių namukų, kol galutinai viskas taip sutankėja, kad prie kranto prieiti tiesiog nebelieka vietos: vien tik laiveliai, valtys ir prieplaukėlės, virš kurių aukštai suręsti gyventojų namukai. Ne kaimas, o visas miestas ant polių! Upė vis platėjo. Krantuose pasirodė pirmieji medžiai, tai - mangrovės. Jos visiškai kitokios nei jūrinės: medžiai stambesni ir mažiau atsišakojimų šaknyse. Čia mes pakeitėme laivą į valtelę ir pasiplaukiojome jaukiame mangrovių parke-pavėsyje. Ir čia žvejai turi savo valdas. Smulkūs tinklai, susmaigstyti tarp medžių alėjų, atrodė keistokai. Vanduo labai drumstas, visur gūdūs šešėliai, mąsčiau, kad ir žuvims čia gyvenimas turėtų būti nesaldus. Palei medžių viršūnes yra nutiestas ilgas apžvalginis takas-tiltas, kuris veda iki pat atviro ežero. Trumpai pasižvalgius, pirmyn į ežerą. Diena pasitaikė vėjuota, tad didelės ežero bangos neleido ilgiau ramiai pasiplaukioti. Keletas foto akimirkų, sukamės atgal į ramesnius vandenis. Grįžtant dar apžiūrėjome vietinės prekybos ypatumus - visos parduotuvės-valtelės taip pat ant vandens. Maistas, ūkinės prekės, žaislai, suvenyrai - viskas atplaukia tau prie pat durų.

Dar valandėlė ramaus plaukimo ir mes jau tuktuk'u judame namo, į Siem Riep'ą. Vakare vėl mūsų laukia kavinių, barų ir naktinių turgų senamiestis. Sutemus, truputėlį pasivažinėjome miesto gatvėmis, pasižvalgėmė į kalėdines eglutes, padarytas vien tik iš lempučių. Prie vienos iš jų, tikras kalėdų senelis (su siauromis akimis) Jūratei padovanojo šventinį gėlių vainikėlį, kurio malonus ir stiprus kvapas dar dabar kutena nosytes. "Pub Street'e" amerikiečiai surengė populiarių kalėdinių dainų "popuri", ekspromtu. Visiems išdalino tekstus ir gitaros bei būgnelio garsams palydint, sudainavome "Jingle Bells", "Merry Christmas" ir t.t. Ir čia visi koncertuojantieji gavo po mažą dovanėlę atminimui. Šaunu...

 Per tris dienas mes labai pamilome šią neturtingą bet draugišką šalį. Vidinis "aš", tiesiog kviečia kada nors apsilankyti Kambodžoje dar kartą...