2012 gruodžio 16 d. Pasivaikščiojimas džiunglėse

 Laikas Ko Change nenumaldomai bėga į pabaigą. Liko viena diena saloje. Sekantis mūsų kelionės tikslas - aplankyti Ankor Wat'ą - šventyklą Kambodžoje. Lyg ir planavome laiką, kaip čia, saloje, pamatyti kuo daugiau, bet ne visus planus buvo lemta įgyvendinti. Vieną jų nusprendėme ištaisyti ir lengvai pasivaikščioti džiunglėse. Orą žadėjo be lietaus. Ne veltui čia gruodžio mėnuo vadinamas sausuoju periodu, nuo jo pradžios tik kartą lietutis valandėlę vilgė žemę. Taip buvo ir šį rytą. Temperatūra +34C nebestebina, tad vienintelė viltis - pasislėpti medžių paunksmėje, o gal ir išsimaudyti vėsesniame, gėlame upių vandenyje.

Motoroleriu privažiavome kelio galą,  toliau tik pėstute. Pradžioje buvome pasiruošę perbristi upę, kurią tyrinėjome prieš mėnesį ir tik priėję supratome, kad iš jos beliko menka, peržiangiama srovelė. Takelis. Medžiai puikiai užstojo mus nuo saulės karščio. Pradžioje jautėmės lyg Lietuvoje vasarą miške. Žingsnis po žingsnio, pradedame girdėti paukščių ir gyvūnų garsus, jausti kažkieno sekančius žvilgsnius, stebėti džiunglių augmenijos įvairovę. Man gražiausiai atrodė bambukų giraitės: lyg lazdynai Lietuvoje. Kiti augalai tikrai skiriasi nuo matytų tėvynėje. Dauguma auglų nuo pavojų saugosi aštriais ir ilgais spygliais, lianos apraizgo ir prilaiko kiekvieną silpnesnį augaliuką, o kai kurių medžių dydis sunkiai suvokiamas. Maršrutas vingiavo pagal upę, gal ir tai suteikė truputį vėsos. Judant aukštyn upė tapo vis vandeningesnė ir vienoje vietoje radome net galimybę atsigulti į jos tėkmę kur mažos žuvytės drąsiai tyrinėjo mūsų kūnus. Atsivėsinę keliavome toliau, kol išvydome didžiulį medį, lyg Lietuvišką ažuolą galiūną, bet kelis kart didesnį. Kelios foto prie jo ir pirmyn. Dar dvidešimt minučių keliu ir mes prieš save pamatėme vėl tą patį didžiulį medį. Kadangi turimas GPS čia neveikė, nusprendėme, kad likimas mus apsuko atgal ir laikas traukti namo, nepasiekus aukščiausios Koh Čiango viršūnės ( 744 m). Šį  kartą jau ėjome ne takučiu, o upės vaga, šokinėdami per akmenis. Dar keletas stop'ų, finišo tiesioji, tik čia mūsų laukė staigmena... Jūratė, savo greitu žingsneliu judėjo takučiu. Staiga iš kelmiuko iššliuožė bene metro dydžio gyvatė. Jai taip pat buvo netikėti tie užtikrinti žmogaus žingsneliai. Jūratė gyvatės nematė ir tik likimo dėka ant jos neužmynė, o peržengė. Kai kojos buvo abiejose gyvatės pusėse, ji staigiai susivyniojo ir pasiruošė šuoliui, kuris galėjo būti lemtingas, nes Jūratė vilkėjo tik šortus ir lengvas šlepetes. Čia jau mums šypsojosi laimė ir tai, kad Jūratė nematė šio pavojingo gyvio: ji toliau lengvai ir skubiai nužingsniavo gyvatei nespėjus įgelti. Aš stovėjau apmiręs. Siaubas sukaustė mano judesius. Judėti džiunglėse toliau, praėjo bet koks noras. Gerai, kad iki motorolerio buvo likę koks 10 min. kelio. Pagreitinę žingsniukus mes, daug negaišę, greitai nudūmėme kur saugiau. Prie jūros, aišku.

Dabar, jau sėdėdamas namie, suprantu, kad su džiunglėmis juokauti tikrai neverta. Mažiausiai, tai reikia nors teisingai apsirengti, o ir navigacija nepamaišytų, bet geriausia keliauti su gidu. Nupasakojome vietiniams matytą vaizdelį. Jų žodžiais tariant, gyvatė yra mirtinai pavojinga, mirtis ištinka per valandą. Nusprendėme, kad mums beprotiškai pasisekė ir su likimu geriau taip lengvabūdiškai nežaisti. Didelė pamoka ateičiai. (Praeitą naktį negalėjau miegoti, vaidenosi visokie košmarai su gyvatėmis).Štai tiek nuotykių iš šios tikrai įdomios ir labai jau daugialypės, antros pagal dydį, Tailando salos. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas čia atvykęs ras sau įdomių užsiėmimų. Pabandykite...